srovė

srovė̃ sf. (4), sróvė (1) Š 1. SD195,425, Q512, Lex103, R, MŽ461, N, Sch13, Sut, LL117, DŽ, Kp, Žgč (upės) vandens tėkmė: Srovė̃ upio, kur srūva, traukia į vagą, verpetą, sietvą J. Su srovè plaukti KI34. Prieš srõvę eiti KI124. Nemuno upėj teka labai didelė srovė̃ K. Srovė upės SD22. Su srove plaukti gali ir bet kokia miegalė žuvis J.Jabl. Ėgi srove teškena upelė Šventoja A.Baran. Kas par srovė̃ deganti (šalta) yr! Šlu. Įkrito į vandenį pasinešė į srõvę ir prigėrė Jrb. Ir per didelius šalčius ledas netvirtas ten, kur stipri srovė sp. Srovė sukaliojo valtį ir ginė į patį rėvos vidurį rš. Ji tur aukštus krantus ir labai didelę srõvę Cp. Vandenynų srovės – milžiniškų vandens masių nuolatinis judėjimas vandenynuose ir jūrose pastoviu keliu rš. Prijojau upį, srovės (sraunus) upelis, gilus, vingus upelis JV279. Per tą giružę teka srovės upužė KlvD203. Bėk bėk, žirgeli, mans juodbėrėli, iki srovė̃s upelio LB25. Privažiavo srovės upę – žirgužiai girdyti BzF11. Būtum mane, mamuže, įmetus į upužę, … į srovės vandenelį N60. Ten upeliai nutekėjo raudonų srovelių LTR(Vdk). Ar tau gaila srovės upių, ar šaltinio vandenų LTsII82. Srovės upių, kaip nor, tepasikel KN81. Jūros vėl sugrįžo savo srovę CII569. | prk.: Plačia srove į literatūrą įsilieja folkloro stichija rš. Žmonės nemąstydami pasidavė iš miesto einančiai kultūrinei srovei kaip daiktai, patekę į potvynio vandenį rš. ║ tekančio kokio skysčio srautas: Prakaitui srovė̃ms per nugarą teškant, jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis K.Donel. Medus srovėms tekėjo! LC1884,48. Nuplaus lietaus šiltesnės srovės žolę E.Miež. Čiaupas kreipia tepalo srovę į vieną ar kitą hidraulinio cilindro ertmę rš. Kai statinėje buvo daugiau vandens, srovė švirkštė toliau rš. Sulčių apytakos srovė BTŽ. Kirto galvelę kaip kopūstelį, bėgo kraujų srovelė N343. Aš jo (kuino) taip gailiuos, kad kartais ašarų srõvės … varva nuo zūbų K.Donel. Ašaros jam srovėmis per skruostus bėgo Ns1832,4. Kas kadai girdėjo arba skaitė apie tokį prakaitą, kuris srovėmis plūstų net ant žemės DP152. | prk.: Šviesių jausmų srovė užliejo jo krūtinę rš. Iš to gyvasties srovė tavo širdyje vėl tekėti pradės Ns1846,1. ║ NdŽ gilesnė ir sraunesnė upės vieta. ║ vandens verpetas: Į srovès įvažiuo[ja] [su sieliu], suardo, nieko [algos] negauna Pj. 2. upė, upelis: Aš sroves aukštosa vietosa atversu CII908. Ir srovė ištekėjo iš Eden padrėkinti sodą Bb¹1Moz2,10. Srovùtė KI446, KŽ. 3. NdŽ, DŽ¹ sklindančio, plūstančio oro, šviesos, garsų srautas: Lengva vėjo srovė K.Bor. Šalto oro srovė perpylė ją lyg vandeniu V.Mont. Visas oras ripuliavo ir mirgėjo šviesos, šilumos ir garsų srovėmis V.Myk-Put. Ties galva vyturėliai sidabrinėmis srovėmis švirkščia J.Paukš. Šviesos srovė pertekėjo jo dūšią Ns1839,2. 4. DŽ¹ prk. daugybė ko judančių, vykstančių viena kryptimi: Plaukia iškilmingai ta galinga srovė žmonių J.Bil. Vėl tavo vieškeliais važiuoju srovėj patrankų ir mašinų K.Kors. Srovė jų (prancūzų) atūžia jau umaru RD194. 5. VĮ, DŽ elektros energija, elektrinių krūvių judėjimas: Naujoji hidroelektrinė jau duoda elektros srovę sp. Generatoriai būna nuolatinės ir kintamosios srovės rš. Aukštos įtampos srovė̃ NdŽ. 6. NdŽ, DŽ visuomeninės veiklos krypties atšaka, atmaina: Maironis neatstovauja jokiai tiksliai apibrėžtai literatūrinei srovei rš. „Aušra“ stengėsi sujungti bendram darbe visas šviesuomenės sroves rš.

◊ ant srovė̃s užeĩti (išeĩti) Prng užsigeisti, užsimanyti ko: Nežinau, kas in srovė̃s jam užẽ[jo] Rš. Anas nesusilaikis: kas išeĩna jam ant srovė̃s, tą ir pasakis Tvr.

prieš srõvę plaũkti (eĩti NdŽ) veikti, elgtis savarankiškai, nepaisant nusistovėjusių tradicijų, nuomonių: Prieš srovę ilgai nepaplauksi I.Simon.

su srovè eĩti NdŽ veikti, elgtis prisitaikius prie daugumos, nesavarankiškai.